Į Sausio tekstų upę brendu ne pirmą syk: tai mano amžinas bičiulis, tad net gelianti vandens srovė yra įdomi braidyti. Kartu nesu tas, kuris vienu ypu trokšta šią srovę išlakti, tad tradiciškai - ja mėgaujuosi "gabalais". Kiekvieną knygą rankoje laikau, kaip rožančių - čia vieną maldelę, čia kitą jo mintimis savo širdyje sukalbėdamas.
Suprasiu, jog ne visiems ir ne kiekvienam šis tikėjimas, jame matyt kiekvienas turi įžvelgti tą bičiulystės giją - ieškoti santykio su Tave atliepiančiu balsu. Tad ir čia - knyga atsišaukia į tuos buvusius AR esamus "outcastus" nokstančius visumos paraštėse. "Skęstančios salos" juk apie sulūžusius ir kažkaip atskirtus nuo to "mainland'o"...
