„Viskas, kas vyksta, jau yra vykę“

Skaitydama kartais galvojau, kad šie tekstai - savotiškos šių laikų Ezopo pasakėčios. Gal veikiančių gyvūnų kiek trūktų, jei taip jau labai tiksliai pataikyt reikėtų. 😀 Išieškoti, išgyenti, išjausti pasakojimai, dažnai su moralo, bet ne man, skaitytojui, o labiau sau, gaidele. Išmoktos, suprastos, vis sau pačiam kartojamos pamokos. Ir Ekleziastas, nori nenori mintyse šmėžavo. Prasmės paieškomis, "nieko nauja po saule" mintimis.

Knygoje patiko nuolat kartojamas faktas, kad viskas, kas vyksta, jau yra vykę. Kad žmonės visad ieškojo ir ieško to paties, kad jautėsi ir jaučia taip pat, skiriasi tik forma. Sena/nauja sugretinimas, istorinio laiko trynimas taikliai įsipaišė į bendrą pasakojimų atmosferą. Ir knygos struktūra labai apgalvota, pagavi ir taikli.

Prisiminiau, kad prieš kelis metus praskriejo banga - kažkiek klausimų po kurių įsimylėsi žmogų. Atsimenat? Bandėt? Skaitydama galvojau, kad jei apie kiekvieną autoriaus keliamą klausimą ir temą susėstume su kone bet kuo ir atvirai iki nuogumo pasikalbėtume - beveik garantuoju tą meilės jausmą kitam atrastume. Nes temos svarbios ir prasmingos. Paviršium nepraplauksi.

Ačiū už kvietimą dialogui. Kai kuriuos pokalbius dar pasinešiosiu savy. 💛 Autoriaus paieškos man artimos ir atliepia.

Nuotrauka @akvilina_photo

Sausis pakvietė pokalbiui, jis dalinosi mintimis, o aš galvoje su juo pasikalbėdavau. Ir taip nudžiugau, kad nujaustas kvietimas pabaigoje knygos būtent taip ir įvardintas!

Man patinka atviri ir tikri žmonės. Visada, be išimčių patinka. Aš juos branginu, iš jų mokausi, įsikvėpiu. Šeimoj net turim žmonių vertinimo kriterijų "nuo dūšios" arba "tikras" į kurį patenka tie, kurie yra kokie yra, kurie ieško, klysta, leidžia būti sau ir kitam. Toks labiau jausmas sutikus žmogų, tikras jis ar ne. Ir Sausis savo tekstuose man atrodo tikras. Klumpantis, ieškantis, kalbantis, atvirai besidalinantis. Ir kalbėtis su jo tekstais yra nuoširdžiai jauku ir įdomu.

Anotacijos autorė Simona, originalų tekstą rasite profilyje knygineju